Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Sruoga
Balys Sruoga kartu su keliasdešimčia kitų lietuvių kultūrininkų ir politikų buvo įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943 m. pavasarį. Areštai buvo nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į SS dalinius. Stačia galva įmestas į teroro mašiną, rašytojas vos nepražuvo. Anot literatūros istoriko Algio Samulionio, „Kalinys Štuthofe vidutiniškai išsilaikydavo tik tris keturis mėnesius. [...] [M]irtingumo priežastys buvo alinantis beprasmiškas darbas, nepaprastai sunkios, nenormalios gyvenimo sąlygos – nuolatinis badas ir šaltis žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitariška buitis, sekinančios, beveik visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, atšiauri gamta (stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, po nedideliu smėlio sluoksniu plytėjo pelkė). Kiekvieną kalinio žingsnį, be to, lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščio smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių kalinių tarpo, daugiausia kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai (būdavo, kad ir užmušdavo) ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą“. Laimė, dėl artimųjų protestų ir kitų aplinkybių lietuviai tapo „garbės kaliniais“ ir buvo išgelbėti nuo greitos mirties. Sruoga buvo paskirtas į lagerio raštinę ir liko ten ligi įkalinimo pabaigos.
Memuarų knyga Dievų miškas, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironijai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Tos vietos, kur apsimestinai giriami esesininkai, neva iš valdžios perspektyvos aiškinami jos pačios veiksmai, matyt, atspindi tikras situacijas.
Paties Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami su ironiška litote ir tai skaitytoją veikia stipriau nei atviras skundas ar savęs gailėjimasis: „[...] kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu“. Dievų miške dažnai matome ironišką to, apie ką pasakojama, ir stiliaus priemonių neatitikimą. Lagerinio ordnungo absurdą paryškina biurokratinės konstrukcijos („numirėlio mediciniškas apžiūrėjimas ir išsisemia dantų patikrinimu“; „pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas“).
Sruogai ypatingai rūpi atskleisti šios sistemos poveikį žmonių elgsenai ir mąstysenai. Knygoje randame ištisą portretų galeriją – taikliomis charakteristikomis ir lakoniškomis istorijomis pavaizduotus daugiau nei šimtas veikėjų. Aukščiausius postus užimantys rafinuoti nusikaltėliai, tokie kaip lietuvių „kapas“ (viršininkas) Vacekas Kozlovskis, tvatina valdinius ir tenkina įgeidžius be jokio sąžinės graužimo, būdami tvirtai įsitikinę savosios „mušeikizmo“ filosofijos teisingumu. Nuo kriminalistų tik uniforma skiriasi elitinės nacių organizacijos SS nariai. Jie nesivaržydami „organizuoja“ (vagia) ir iš kalinių, ir iš valstybės iždo.
Tačiau „giltinės malūnas“ permala ir padorius žmones. „Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. [...] Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. [...] Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! [...] Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas surasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas“, – be ironijos svarsto Sruoga.
Didžiausios emocinės įtampos kupinos Dievų miško vietos, kalbančios apie mirtį lageryje – masinę, viešą, netekusią „kilnaus tragizmo elemento“. Per kiemą slenka leisgyvė, lavonų tvaiku atsiduodanti „klipatų komanda“; išnešus per naktį mirusiųjų palaikus ilgai dar „kažkokios rakštys per dūšią braido“. Kaip šiurpus groteskas vaizduojamas lavonų deginimas: „Smilksta rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!“
Vis dėlto žmogiškumo lageryje visiškai sunaikinti nepavyksta. Sruoga nepamiršta paminėti kai kurių esesininkų geresnių bruožų, liudija buvus ir prievarta į šią organizaciją įtrauktų vyrų, šiltai atsiliepia apie įkalintus nacistų priešininkus. Memuaruose diskretiškai įterptos ir paties autoriaus bei jo bendradarbių gudrybės, pavyzdžiui, kalinių padarytus prasižengimus užrašyti jau mirusiems arba nubaustajam skirtas lazdas atskaičiuoti kėdei. Pačiais gražiausiais žodžiais rašytojas mini lietuvių tarpusavio solidarumą, lenkų kalinių pagalbą, geraširdžius kašubus, šelpusius evakuojamus kalinius maistu. Šitai nemažai prisidėjo prie to, kad per kalinių „mirties maršą“ (evakuojant juos gilyn į Vokietiją nuo artėjančios sovietinės kariuomenės), kuriuo baigiasi memuarai, pasiligojęs Sruoga vis dėlto išliko gyvas.
Vos per kelis mėnesius parašęs Dievų mišką, Sruoga tikėjosi jį tuojau pat išleisti. Tačiau greitai jis susidūrė su sunkumais; valstybinės leidyklos redaktoriai ėmėsi priekabiai taisyti tekstą. Tarybiniam diskursui netiko sodrus lagerinis žodynas, ironiškas tonas, laisvas autoriaus mąstymas. Kai 1946 m. vykusiame LSSR rašytojų suvažiavime komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas stalininiu stiliumi užsipuolė atsiminimus, teigdamas, jog Sruoga „ciniškai šaiposi“ iš konclagerio kalinių, tapo aišku, kad knyga nebus išleista. Tais pačiais metais Sruoga mirė.
Dievų mišką leista spausdinti tik 1957-aisis Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje susiklosčius liberalesnei politinei situacijai. Nuo to laiko jis išverstas į daugelį Vidurio ir Rytų Europos kalbų, o nepriklausomybės laikais išleistas anglų, vokiečių, ispanų kalbomis. Tai vienas iš nedaugelio Stalino laikų Lietuvoje parašytų literatūros kūrinių, kuriame visai nerasime socrealistinių klišių (greta minėtina nebent partizano Broniaus Krivicko poezija). Dievų miško pavyzdys negalėjo neveikti lietuvių prozos, ieškančios modernaus pasakojimo būdo, siekiančios pamokslavimą ir didaktiką pakeisti konkrečiu vaizdu ir ironišku šypsniu. Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių lietuvių kančių dokumentų, įsirašančių į europinį literatūros apie nacių konclagerius kontekstą bei nematoma gija susisiejančių su stalininio gulago aukų liudijimais.
Aušra Martišiūtė-Linartienė, Laurynas Katkus